Žinių kalendorius
2017 m. spalio mėn.
S Pr A T K Pn Š
« Rgs    
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031  
Žinių archyvas

Mokytojo pareiga perduoti jaunimui meilę lietuviškam šokiui

,,Draugas:, 2017 m. liepos 25 d.

Laima Apanavičienė.


JAV LB Švietimo tarybos 2016 m. Švietėjo premijos įteikimas Nijolei Pupienei. Iš k.: šokių mokytoja Nijolė Pupienė, JAV LB Marquette Park apylinkės pirmininkė Aušrelė Sakalaitė ir ČLM direktorė Vida Rupšienė. (Algio Vaškevičiaus nuotr.)

 


Neapsiriksiu pasakius, kad šokių mokytoją Nijolę Jasėnaitę-Pupienę pažįsta daugelis JAV lietuvių, kurie nors truputį yra susiję su lietuvių liaudies šokiu. 2017 metais JAV LB Švietimo taryba nutarė ilgametei šokių mokytojai, VI Šiaurės Amerikos (ŠA) lietuvių tautinių šokių šventės 1980 metais meno vadovei (tai gausiausia dalyvių skaičiumi (šventėje dalyvavo 2,300 šokėjų) šventė iki šiolei), Lietuvių tautinių šokių instituto pirmininkei (1998–2006) Nijolei Jasėnaitei-Pupienei už ilgametį darbą lituanistinėje mokykloje, už didžiulį indėlį auklėjant jaunąją kartą išeivijoje lietuviška dvasia ir už švietėjišką veiklą nutarė skirti 2016 metų JAV LB Švietimo tarybos Švietėjo premiją. Šios premijos mecenatas – Lietuvių Fondas.

Sveikiname ilgametę mokytoją su gražiu apdovanojimu.

 

Kiek metų išdirbote JAV lituanistinėse mokykloje šokių mokytoja?

Reikia prisiminti (juokiasi). Nuo 1961 metų iki 1992-ųjų dirbau Čikagos aukštesniosios lituanistinės mokyklos tautinių šokių mokytoja, o jai užsidarius ir 1992 metais sujungus 3 mokyklas ir įsteigus Čikagos lituanistinę mokyklą, iki šiolei dirbu joje. Taigi išeina 46 metus mokau šokti mokinius. Be to, 1974–1992 metais taip pat mokiau vaikus šokti Dariaus ir Girėno mokykloje.

Tačiau, kiek žinau, iš profesijos Jūs nesate šokių mokytoja?

Taip, tas tiesa. Esu baigusi University of Illinois at Urbana-Champaign. Bet aš visada norėjau šokti. Dar būdama visai mažytė, norėjau būti balerina, tačiau mano mama galvojo kitaip. Ji sakė: „Iš šokio duonos nevalgysi ir nė nesvajok būti šokėja.”

– Paklausėte mamos ir..?

– Universitete įsigijau technologinės bibliotekininkės profesiją. Daug metų dirbau bibliotekininke, tuo, kaip mano mama sakė, „užsidirbdama duonai”. Tačiau šokis visada buvo mano svajonė.

Kaip gimė svajonė šokti?

Dar gyvenant Lietuvoje, mane dar visai mažytę tėvai dažnai vesdavosi į Kauno teatrą. Einant į teatrą mama apvilkdavo gražia suknele, o prieš spektaklį būtinai turėdavau pamiegoti. Tėvai buvo teatro mėgėjai, tad su jais pamačiau daugybę pastatymų. Mačiau baletą, klausiau operos, žiūrėjau dramos spektaklius. Mane ypač žavėjo baletas. Įdomu tai, kad kažkodėl niekada nenorėjau būti artiste, bet šokti labai norėjau. Tas noras neišnyko ir užaugus.

Kada susipažinote su lietuvių liaudies šokiais?

Pirmą kartą su tautiniais šokiais susipažinau vaikystėje, kai jau gyvenome Austrijoje. Šokti mane tada mokė Kotryna Marijošienė. Jau gyvendama Čikagoje, šokau „Grandyje”, kur mano mokytoja buvo Irena Šilingienė.

Aš mėgau ne tik tautinius šokius, labai mėgau šokti ir tango, ir valsą, ir rumbą, ir kitus šokius.

Girdėjau, kad būdama studentė universitete buvote įkūrusi lietuvių tautinių šokių grupę?

Taip. Kadangi apie lietuviškus tautinius šokius žinojau truputį daugiau nei kuris kitas, lietuviams sumanius įkurti tautinių šokių grupę universitete, buvau pakviesta jai vadovauti. Grupę pavadinome „Vaivorykštė”. 1957 m. Čikagoje buvo surengta I ŠA lietuvių tautinių šokių šventė, kuriai vadovavo Bruno Shotas. Mes, studentai, dalyvavome šioje šokių šventėje. Mano vadovaujamoje grupėje šoko dabar gerai žinomi JAV lietuviai: Rimantas Dirvonis, Tomas Remeikis ir daugelis kitų, kurie tuo metu mokėsi universitete.

O kaip atėjote dirbti į lituanistinę mokyklą?

1961 metais Čikagos aukštesniajai lituanistinei mokyklai reikėjo tautinių šokų mokytojų, tad mane ir Ireną Smieliauskienę tiesiog pakvietė dirbti. Nuo to laiko aš negalėjau sustoti (juokiasi). Dirbome ne tik mokytojomis, padėdavome visur, kur tik reikėjo. Mokiau ir vyresnius, ir jaunesnius vaikus. Ratelių mokiau net pačius mažiausius mokinukus. Man labai patinka šokti su vaikais, bet aš galiu ir senesnius šokėjus mokinti. (juokiasi).

Kodėl Jus patinka su tais vaikais dirbti? Išdykę, neklauso, šokti nenori…

– O-o-o, aš susitvarkau… susitvarkau (juokiasi). Vaikams smagu pajudėti. Jie negali visą laiką tik sėdėti, skaityti, rašyti, jiems reikia ir judesio. Žinoma, būna visko: vieniems patinka dainuoti, kitiems šokti, bet būna ir tokių, kurie nenori nei dainuoti, nei šokti. Jiems niekas neįdomu, nesvarbu. Tačiau mūsų – mokytojų – pareiga yra perduoti jaunimui meilę lietuviškam tautiniam šokiui, išmokyti mylėti Lietuvą, saugoti tautos tradicijas, kultūrą. Tokia yra lituanistinės mokyklos išeivijoje paskirtis.

Kokia buvo darbo mokykloje pradžia? Ar reikėjo susidaryti programą pačiai, ar mokyklos vadovybė pasiūlė, kokius šokius reikės mokyti?

Nieko nebuvo. Kadangi aš jau atėjau „su stažu” (mane kažkas mokė, vėliau turėjau jau minėtą studentų tautinių šokių grupę), tai nebuvau tarsi iš „mėnulio nukritusi”. Tuo metu tautiniai šokiai nebuvo įtraukti net į mokyklos tvarkaraštį. Atvažiuodavome su I. Smieliauskiene 2 val. p. p., kai pasibaigdavo visos pamokos. Mokiniai eidavo namo, o norintys šokti likdavo mūsų pamokose. Vieną grupę turėjau aš, kitą – I. Smieliauskienė.

Ar šokėjus Jūs pasirinkdavote?

Ne. Jie pas mus ateidavo savo noru arba jų tėvelių prašymu. Buvo daug vaikų, kurie norėjo šokti, todėl mes galėjome su jais pasiekti gražių rezultatų. Dabar, kai tautinių šokių pamokos lituanistinėje mokykloje yra privalomos visiems mokiniams, ne visi nori šokti. Gal tada ir vaikai kitokie buvo, nes norinčių šokti ir dainuoti tikrai buvo daug.

Šokių pamokose naudodavome savo žinias, kiek mes žinojome ir šokdavome tokius šokius, kuriuos mokinukai pajėgdavo išmokti. Norinčių šokti turėjome daug. Daugelis mūsų buvusių mokinių dabar yra žinomi savo lietuviška veikla. Manau, kad ir mes savo šokiais „pakrovėme” juos lietuviška dvasia.

Ar teko su mokiniais dalyvauti Šokių šventėse?

Pirmą kartą su mokiniais dalyvavau II ŠA lietuvių tautinių šokių šventėje, kuri vyko 1963 m. (meno vadovas Liudas Sagys). Aš jau buvau mokytoja su 2 metų darbo stažu. Rūpėjo gražiai sudalyvauti su mokiniais šventėje ir gražiai atlikti šventės repertuarą. O ir mokiniai buvo laimingi, kad šoko tokiame gražiame ir dideliame renginyje.

Kada šokių pamokos buvo įtrauktos į pamokų tvarkaraštį?

Tiksliai nepamenu. Prisimenu, kad sujungus 3 nykstančias lituanistines mokyklas į Čikagos lituanistinę mokyklą, šokių pamokos jau buvo tvarkaraštyje. Tačiau klasės buvo nedidelės, tad šokių pamokai būdavo jungiami dviejų-trijų klasių mokiniai. Šokių pamokose dalyvaudavo ir mokytojos, kurios tas klases mokindavo, tad jos puikiai žinodavo, ką jų mokiniai daro per šokių pamokas, koks jų repertuaras. Tai ypač palengvina mokytojų darbą, kai jos su mokiniais ruošia kalėdinę ar kitas programas.

Su kokio amžiaus vaikais Jums lengviausia dirbti?

Man smagu dirbti su visokio amžiaus vaikais. Svarbu ne tai, su kokio amžiaus vaikais dirbi. Smagiausia, kai matai, kaip jie auga. Štai atėjo vaikai pas tave šokti. Tu pradedi su jais pačius paprasčiausius žingsnelius: vienokį, kitokį… Pradedi mokyti polką. Dar labai paprastai, dar labai pamaži… Ir kai ateina pavasaris, kai visa klasė sustojusi šoka polką ar suktinį su entuziazmu, taisyklingu žingsniu, tada supranti, kad tai – tavo darbo rezultatas, kad tu išmokei tuos vaikus. Toks geras jausmas apima, tarsi visus metus mokei abėcėlę, ir mokslo metų pabaigoje jie puikiai ją žino. Labai smagu. O juk polka yra ne taip paprasta sušokti, taisyklingu žingsniu ją šokti nėra lengva.

Kas svarbu mokant šokti vaikus lituanistinėje mokykloje?

Labai svarbu, kad šokiai, žaidimai, rateliai būtų lietuviški. Mano pirmosios mokytojos, kurių jau daugelis iškeliavo amžinybėn, man visą laiką sakydavo: „Nijole, žiūrėk, kad būtų lietuviški šokiai, žiūrėk, kad būtų lietuviški…”

Dabar mes Dainavos šokių mokytojų kursuose, ar taip susirinkę, visiems tautinių šokių mokytojams „kukuojame” tą patį, ką mums sakydavo. Tai nėra lengva, ypač kai reikia pasirodyti. Koncerte gali šokti ir lėtus šokius, ir greitus, tačiau jei tu eini į atvirą erdvę (kaip dabar organizuojami lietuviški renginiai Navy Pier), kur nežinai, kas bus tavo žiūrovas, paprastai renkiesi smagius šokius, kad „pagautų” žiūrovą. Jei šoksi tik lėtus, tai pasižiūrės ir nueis toliau.

Muzika taip pat svarbu. Ją taip pat reikia parinkti lietuvišką. Negali kokiam afrikietiškam šokiui parinkti „Blezdingėlės” muziką. Pamatęs tokį vaizdą ir išgirdęs tokią muziką lietuvis pasipiktintų. Tad labai svarbu viską gerai apgalvoti, išsistudijuoti, kad nepasirodytum, jog nieko neišmanai ir kad nebūtum „nušvilptas”.

Iš kur Jūs sėmėtės žinių?

Iš senųjų mokytojų. Jos visos mus mokė: Jadvyga Meiliūnaitė-Matulaitienė, Galina Gobienė, Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė ir daugelis kitų. Jos ruošdavo kursus, ypač prieš Šokių šventes, surinkdavo mus, jaunesnius mokytojus, mokė kaip skaityti šokio piešinį, kaip sustatyti šokį. Jei ko nemokėdavome, nesuprasdavome, visada galėjome paklausti. Jos visos buvo profesionalės, dirbusios dar nepriklausomoje Lietuvoje, tad mokytojas tikrai turėjome geras. Daugelis mūsų vėliau tapome šokių grupių vadovėmis, nors nebuvome diplomuotos choreografės.

Ką Jūs patartumėte šių dienų tautinių šokių mokytojams?

Pirmiausia – išmokyti paprasčiausius lietuviškus ratelius. Nereikia verstis per galvą ir mažuosius mokyti sudėtingus šokius. Vaikučiai turėtų žinoti „Jurgelį, meistrelį”, lietuvišką suktinį, „Noriu miego, saldaus miego”. Polkos žingsnį pradėti mokyti siūlyčiau tik nuo 3 klasės. O paskui tik kartoti, kartoti, repetuoti. Tegul mokiniai tik gražų ratą išlaiko, paprasčiausius žingsnelius išmoksta.

Kokius šokius mokinti ir kaip, galime rasti daugybėje išleistų knygų. Tokių ne vieną turime ir mūsų Čikagos lituanistinės mokyklos bibliotekoje. Reikia tik netingėti jas pavartyti.

Su a. a. Rasa Šoliūnaite-Poskočimiene buvome sudariusios šokių programą lituanistinėms mokykloms, suredagavome. Tiesiog susėdome kartu ir surašėme programą, pagal kurią, manau, ir dabartinės mokytojos galėtų mokyti vaikus šokti lituanistinėse mokyklose. Ta programa buvo perduota JAV LB Švietimo tarybai.

Kartais mokytojai skundžiasi, kad mokome vis tą patį ir tą patį. Bet kasmet ateina vis kiti mokiniai. Man pačiai suktinis jau 25 metai „eina pro ausis”, tačiau kasmet ateina vis nauji mokiniai, kurie to suktinio nemoka. Tai ką daro mokytojas? Jis – tiesiog moko. Juk ir Lietuvos himną kasmet iš naujo mokinius reikia mokyti.

O pati ar esate sukūrusi kokį šokį? Kas žinotina sustatant šventės programą?

Taip, esu sukūrusi du šokius. Jų reikėjo mano organizuojamai VI Šokių šventei. Reikėjo, kad veteranai šoktų valso tempu. Paėmiau „Siuntė mane motinėlė” melodiją ir padariau šokio choreografiją. Prieš tai visose šventėse valsą šokome pagal „Pradės aušrelė aušti”. Pagalvojau, kad jau gana, paėmiau kitą melodiją ir sukūriau lėtą, vyresniems šokėjams tinkamą šokį. Labai gražiai gavosi, esu patenkinta šiuo šokiu. Taip pat reikėjo naujai „su­klijuoti” „Suk suk ratelį”. Abu šiuos šokius šokome šventėje, o po to jie buvo įtraukti ir į kitų Šokių švenčių repertuarą.

Pasibaigus VI Šokių šventei man paskambino tuometinė Lietuvos generalinė garbės konsulė Čikagoje Juzefa Daužvardienė, kuri rūpinosi šventės viešnia, Čikagos miesto mere Jane Byrne, ir pasakojo, kad ši, žiūrėdama „Blezdingėlę”, vis kartojo: „Kaip ji šitą padarė, kaip ji šitą padarė?” „Tai muzika ir skaičiavimas”, – atsakiusi jai J. Daužvardienė.

Sudarant programą reikia žinoti, kad vieną pirmųjų dedi tokį šokį, kuris padarytų įspūdį. Visą laiką mokaisi, tokiems dalykams reikia ir praktikos.

Jei būtų pasirinkimas, kas labiau patiktų: kurt šokius ar būti mokytoja?

Man lengviau ir įdomiau mokinti. Šokio kūrimas, jeigu nori jį gražiai sukurti, reikalauja daug darbo. Reikia, kad būtų taisyklingas žingsnių skaičius, kad judesys būtų gražus, būtina numatyti, kokį plotą užims kiekvienas šokėjas. Reikia pagalvoti ir apie žiūrovą: jis turi matyti gražų šokio piešinį, o ne vien šokėjų nugaras.

Ar buvę Jūsų mokiniai tapo tautinių šokių mokytojais?

Taip. Mokytojomis dirbo arba dar ir dabar dirba mano buvusios mokinės Giedrė Čepaitytė ir Rūta Galinaitienė, puikiai žinomos šokių vadovės Violeta Smieliauskaitė-Fabianovich, „Lietučio” vadovė Zita Petkienė, kurias mokė I. Smieliauskienė, Californijoje, ir ne tik, visi pažįsta Danguolę Varnienę, kuriai vairą perdavė jos mama Ona Razutienė.

Dėkoju Jums už pokalbį.